26/05/2024
Vieni sako, kad nekenčia Venecijos - maždaug, ko ant to Palangos tilto važiuoti. Ir aš jiems pritariu, kai trumpam atsiduriu prie Rialto tilto ar San Marco aikštėje. Tada nuoširdžiai piktinuosi kartu su visais, kokio velnio čia mes visi suvažiavome, ar nėra kitų vietų ir panašiai. Bet užtenka nusisukti nuo pagrindinių maršrutų ir Venecija nusimeta savo kaukę bei ima rodyti tikrąjį savo veidą - truputį liūdną, bet tuo pačiu pasiutusiai turtingos istorijos išvagotą. Neįtikėtinai ambicingas projektas - lagūnoje ant šimto salų ir milijonų maumedžio ir ąžuolo polių pastatyti miestą, kuris jau žlungant Romos imperijai pradėjo augti ir stiprėti. Mes čia prie Baltijos dar be kelnyčių lakstėm, o ten jau vyko dalykai.
Ir kodėl pas mus nėra tokios skanios kavos, kaip pas tą baisiai rimtą, jau gerokai pagyvenusį kavinės ir kepyklėlės šeimininką šalia mūsų gyventos vietos Venecijoje… Jis be jokio veido raumens virptelėjimo padarydavo mums dvigubą espreso, kuriam kompaniją laikydavo vis kitoks nuostabus kepinėlis. Vietiniai italai ateidavo, stačiomis susileisdavo mažyti tirštą espreso ir išeidavo savo kasdienių rutinų. Prego - Grazie. Kartočiau ir kartočiau…
Ir mes vis grįžtame pasižavėti tuo amžinu Venecijos grožiu, kol jo dar visiškai nepasiglemžė vandenys.
O čia - ankstesnių kelionių į Veneciją įspūdžiai https://ciadabar.blog/2019/09/03/zavinga-ir-neissemiama-venecija/