26/05/2026
Krikštynos.
Apie jas sulaukiu tikrai daug užklausų.
Ir mano atsakymas dažniausiai būna toks: ne, renginių aš nefotografuoju.
Ne todėl, kad krikštynos nėra gražu.
Atvirkščiai — jos labai gražios. Vaikučiai papuošti, tėveliai pasitempę, bažnyčia, artimieji, jaudulys, šventė.
Bet yra viena labai svarbi detalė.
Dažnai tėveliai, pamatę mano menines vaikų nuotraukas, pagalvoja:
„Štai krikštynos bus puiki proga tokioms nuotraukoms.“
Ir aš labai suprantu šią mintį. Juk visi tą dieną atrodo ypatingai.
Bet mano kuriamai fine art fotografijai reikia visai kitokios erdvės.
Reikia ramybės.
Reikia gamtos.
Reikia švelnios šviesos, natūralių audinių, paprastų formų, harmonijos tarp vaiko, rūbo, aplinkos ir nuotaikos.
O svarbiausia — reikia mažylio, kuris dar nepavargo nuo šventės šurmulio.
Tokio, kuris gali pabūti basas.
Gali sėsti ant žolės.
Gali kristi, bėgti, gaudyti, slėptis, juoktis.
Gali trumpam užsimiršti, kad jį fotografuoja.
Būtent tada gimsta tos nuotraukos, kurios atrodo ne kaip renginio reportažas, o kaip mažas vaikystės paveikslas.
Ir yra dar viena priežastis.
Renginiai — tiesiog ne mano pasaulis.
Renginyje fotografas tampa žmogumi, kuris turi viską spėti: ceremoniją, svečius, apkabinimus, tortą, bendras nuotraukas, detales, akimirkas, judesį aplink. Tai labai svarbus darbas, bet tai yra reportažas.
O aš noriu kurti kitaip.
Aš noriu kurti pasaką.
Nuotaiką.
Vaizdą, kuris gimsta lėtai — tarsi dailininko potėpis ant drobės.
Noriu kalbinti jūsų vaiką, juokinti, žaisti, stebėti, palaukti, kol jis atsipalaiduos. Noriu matyti ne tik gražų rūbelį, bet ir jo žvilgsnį, jo charakterį, jo mažą pasaulį.
Todėl individualiai fotosesijai skiriu maksimaliai daug dėmesio.
Taip, planuose visada yra laiko ribos. Bet labai dažnai mes jų neskaičiuojame minutėmis. Dirbame tiek, kiek reikia. Tiek, kiek gali vaikas. Tiek, kiek leidžia jo nuotaika, smalsumas ir jėgos.
Už nugaros dažniausiai nelaukia kiti, skubantys į savo eilę.
Tas vakaras būna skirtas jums.
Be bėgimo.
Be konvejerio.
Be „greitai greitai, nes tuoj kiti“.
Tik jūsų vaikas.
Jo emocija.
Jo pasaka.
Ir mano noras ją sukurti taip, kad po daugelio metų žiūrėtumėte į nuotrauką ne tik kaip į gražų kadrą, bet kaip į prisiminimą, kuriame dar gyvas tas mažas žmogutis — toks, koks buvo tada.