Kauno regioninis valstybės archyvas

01/09/2026

Sveikiname visus mokytojus ir mokinius, dėstytojus ir studentus su Mokslo ir žinių diena! Linkime, jog ateinančius mokslo metus Jus visada lydėtų sėkmė ir įkvėptų mokslo šviesa.

Šiandienos pasaulyje mokslas yra prieinamas didžiajai daliai žmonių. Visgi prieš šimtą metų švietimo situacija Lietuvoje buvo kur kas sudėtingesnė – nebuvo privalomojo pradinio mokslo, todėl raštingumo lygis šalyje buvo ganėtinai žemas. 1923 m. buvo įvykdytas Lietuvos gyventojų surašymas, kurio metu paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, Kaune tuo metu buvo net 32,1 procento mažaraščių ir beraščių gyventojų. Nepaisant to, Kaune pats mokyklų tinklas buvo gan skurdus – mokyklos neturėjo nė savo nuosavų patalpų ir turėjo nuomotis ugdymo procesui mažai pritaikytas patalpas. Jaunai besikuriančiai valstybei radosi poreikis auginti išsilavinusią jaunuomenę, o privalomojo mokslo įvedimas pavestas savivaldybėms įgyvendinti.

Nors dar 1922 m. priimtoje pirmoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, jog pradžios mokslas yra privalomas, prireikė laiko, jog šis tikslas būtų pasiektas. Privalomojo pradžios mokslo diegimo procesas Lietuvoje tęsėsi netgi iki 1931 m. Visgi, istoriko Dangiro Mačiulio teigimu, tai nereiškė visuotinio raštingumo įgyvendinimo.

Kauno miesto savivaldybė pirmoji Lietuvoje ėmėsi vykdyti privalomąjį pradinį mokslą. 1928 m. vasario 9 d. įvykusiame Kauno miesto tarybos posėdyje Jonas Vileišis pasiūlė privalomą ketverių metų pradinį mokymą įvesti 1928–1929 mokslo metais, pažymint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį. 1928 m. vasarą mieste pradėta registruoti mokyklinio amžiaus (7–14 metų) vaikus.

Be abejo, Kaune pradėta statyti ir naujus mokyklos pastatus. Nors dar 1925 m. rugpjūtį buvo padėti pirmojo mokyklos pastato pamatai Trakų gatvėje, visgi šios mokyklos, vėliau pavadintos Vinco Kudirkos vardu, statybos užtruko, o pati mokykla atidaryta 1929 m. lapkričio 16 d. Antroji naujai iškilusi pradžios mokykla Kaune buvo Jono Jablonskio pradžios mokykla, stūksanti Žemaičių–Aušros gatvių kampe ir šiuo metu turinti gimnazijos statusą. Kiekvienam kauniškiui tai gerai atpažįstamas mokyklos pastatas, tačiau pirminis šios mokyklos architektūrinis sumanymas atrodė visai kitaip. 1924 m. inžinieriaus architekto Felikso Vizbaro nubrėžtame projekte regėti gan puošnus neogotikinis liaudies mokyklos rūmų statinys su 18 komplektų (klasių). Išlieka neaišku, kodėl šis projektas liko neįgyvendintas. Naujasis mokyklos projektas ir sumanymas išsiskyrė savo modernumu: mokykloje buvo suplanuota įsteigti kino salę, gimnastikos salę ir baseiną. Baseinas pagal paskirtį taip ir nebuvo pritaikytas, tačiau mokykla vis tiek atitiko to sveikatingumo principus ir naujovių tendencijas. Originalus šis mokyklos projektas saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve.

31/08/2026

Kauno regioninis valstybės archyvas rugpjūčio 29 d. dalyvavo tarptautiniame istorijos festivalyje „FORT-UNIJA“ ir jo metu vykusioje Paveldo mugėje.

Mugės metu sulaukėme didelio susidomėjimo ir būrio smalsių lankytojų, kurie noriai sutiko nusikelti į Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį ir gauti Oberosto laikotarpio (1915–1918 m.) laikinojo asmens liudijimo repliką. Jauniausiu šio liudijimo savininku tapo vos 2 mėnesių kūdikis!

Džiaugiamės ir dėkojame visiems apsilankiusiems lankytojams, kurie aktyviai dalyvavo mūsų veiklose, dalijosi įspūdžiais, patirtimis ir istorijomis.

Ir, žinoma, nuoširdžiai dėkojame festivalio organizatoriams Kauno tvirtovės parkas už puikų, įdomų ir įvairovės kupiną renginį, subūrusį istorijos mylėtojus ir istoriją saugančias įstaigas bendram istorijos pažinimo ir atminties puoselėjimo tikslui!

Dalijamės akimirkomis iš festivalio!

28/08/2026

Ar kada nors susimąstėte, kaip kaizerinės Vokietijos okupacijos metais (1915-1918) buvo išduodami asmens tapatybės pasai?

1915 m. rudenį iš naujai Vokietijos imperijos užimtų Kuršo, Kauno, beveik visos Vilniaus, Suvalkų ir Gardino sričių buvo suformuotas karinis administracinis vienetas – Oberostas. Siekiant sustiprinti gyventojų kontrolę, 1915 m. gruodį Vokietijos Rytų fronto kariuomenės vyriausiasis vadas įsakė įvesti privalomus asmens pasus.

Tokio masto administracinė užduotis buvo itin sudėtinga – naujai suformuotoje teritorijoje gyveno apie 3 mln. skirtingų tautybių žmonių. Procesui organizuoti 1915 m. gruodį Tilžėje buvo įsteigta 13 pasų komandų, kurios palaipsniui išsidėstė skirtingose Oberosto srityse. Šiose pasų komandose dirbo 14 karininkų ir apie 600 specialistų – fotografų, vertėjų bei raštininkų. Kiekvienai pasų komandai vadovavo karininkas, o pati komanda buvo suskirstyta į 3–4 grupes po 10–12 vyrų, vadovaujamų vyresniųjų puskarininkių.

Dažniausiai tokia grupė įsikurdavo didesnio kaimo valstiečio sodyboje. Vietos gyventojai – vyrai, moterys ir vaikai nuo 10 metų – vadovui paskelbus, privalėjo nurodytą dieną atvykti dokumentams gauti. Fotografavimo procesas buvo organizuotas beveik konvejeriniu principu: žmonės sodinti ant suolo po penkis ir fotografuoti vienai bendrai nuotraukai. Vėliau nuotrauka būdavo sukarpoma į 11 × 3,5 cm dydžio portretus, kurie įklijuojami į naujuosius pasus. Nusifotografavę gyventojai eidavo pas raštininką, pildantį duomenų kortelę. Joje buvo registruojamas vardas, pavardė, tikėjimas, gimimo vieta ir data bei gyvenamoji vieta. Toliau buvo išmatuojamas žmogaus ūgis ir paimamas dešiniojo smiliaus atspaudas. Duomenų kortelę perėmus kitam raštininkui, visa informacija būdavo perrašoma tiesiai į pasą, o piršto atspaudas užfiksuojamas dar kartą. Galiausiai įklijavus nuotrauką pasas patvirtinamas oficialiu antspaudu.

Už pasą gyventojui reikėjo sumokėti 1 markę, o jį praradus naujo dokumento išdavimas kainavo net 10 markių. Patys pasai buvo daugiakalbiai: greta vokiečių kalbos juose pateikiamas vertimas į lietuvių, lenkų arba jidiš kalbas – priklausomai nuo gyventojo tautybės ir kalbinių gebėjimų.

Viena pasų išdavimo grupė per dieną galėjo aptarnauti apie 150 žmonių. 1917 m. vokiečių administracijos duomenimis, iki to laiko jau buvo išduota apie 1,8 mln. pasų, sunaudota 12 tūkst. plunksnakočių, 177 litrai rašalo ir daugiau nei milijonas lapų popieriaus.

Be fotografuotų pasų, egzistavo ir laikinieji asmens liudijimai. Juose nuotraukos nebuvo, o dokumentas galiojo tik iki oficialaus paso išdavimo. Laikinajame liudijime buvo nurodomas vardas ir pavardė, amžius, ūgis, tautybė, kalbos, kuriomis žmogus kalbėjo, bei išskirtiniai išvaizdos bruožai – pavyzdžiui, randas, apgamas ar kitas pastebimas požymis. Taip pat buvo imamas dešiniojo smiliaus atspaudas. Šie asmens liudijimai buvo spausdinami ant itin plono ir prastos kokybės popieriaus, todėl greitai susidėvėdavo. Dėl šios priežasties jie pirmiausia atliko tarpinio, pereinamojo dokumento funkciją, iki gyventojui būdavo išduodamas oficialus pasas.

Jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, 1919 m. gruodžio 5 d. priėmus Pasų įstatus, juose buvo įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas 17 metų sulaukęs Lietuvos Respublikos pilietis ar pilietė privalėjo turėti pasą. Įdomu tai, kad tuo metu daugelis žmonių, siekdami pagrįsti savo tautybę ar tapatybę, pateikdavo išlikusius Oberosto laikų asmens liudijimus ar pasus. Juos pateikus, senieji dokumentai būdavo pakeičiami naujais Lietuvos Respublikos vidaus pasais. Taip Oberosto laikų asmens dokumentai išliko svarbūs net ir pasibaigus Vokietijos okupacijai.

Galbūt norite patys patirti, kaip prieš daugiau nei 100 metų buvo išduodami Oberosto laikinieji asmens liudijimai? Kviečiame šį šeštadienį, rugpjūčio 29 d., susitikti IV forte (Plytinės g. 15, Kaunas) kur vyks istorijos festivalis „FORT-UNIJA“. Lauksime Jūsų Paveldo mugėje 13–18 val., IV forto vidiniame kairiajame kieme, kur turėsite galimybę istoriją patirti gyvai!

---
Tekstas parengtas remiantis 1917 m. Ober Osto spaudos skyriaus išleistu propagandiniu leidiniu „Das Land Ober Ost. Deutsche Arbeit in den Verwaltungsgebieten Kurland, Litauen und Bialystok-Grodno“ („Ober Osto kraštas. Vokiečių veikla Kuršo, Lietuvos ir Balstogės–Gardino administracinėse srityse“), p. 173–177.

Balkus, Mindaugas. „1920–1940 m. Kauno miesto gyventojų vidaus pasų kortelės kaip genealogijos ir lokalinės istorijos šaltinis“. Bibliotheca Lituana, 2019, t. 6, p. 45–68. Vilniaus universiteto leidykla.
---

24/08/2026

24/08/2026

Šį šeštadienį (rugpjūčio 29 d.) Kauno regioninis valstybės archyvas kviečia susitikti IV forte festivalio FORT-UNIJA metu!

Lauksime Jūsų Paveldo mugėje 13–18 val., IV forto vidiniame kairiajame kieme. Užsukite, pabendraukime ir pažvelkime į istoriją iš arčiau.

Iki susitikimo!

Tęsiame pažintis su festivalio FORT-UNIJA dalyviais ir veiklomis!
Paveldo mugės metu 💥KAUNO REGIONINIS VALSTYBĖS ARCHYVAS💥 kvies tapti autentiško Oberosto laikotarpio (1915-1918 m.) asmens liudijimo „Personalausweis“ replikos savininku bei atpažinkite tarpukario Lietuvos asmenybes iš LR vidaus pasų kortelių.

📜 Taip pat susipažinsite su archyvo veikla bei edukacijomis, o stendinėse ekspozicijose atraskite istorijas apie nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimąsi Pirmojo pasaulinio karo padarinių kontekste bei tai, kaip buvo kuriama Lietuvos Respublikos archyvų sistema.


Interreg Lithuania-Poland Programme
(𝘍𝘖𝘙𝘛-𝘜𝘕𝘐𝘑𝘈 – 𝘐𝘯𝘵𝘦𝘳𝘳𝘦𝘨 𝘝𝘐-𝘈 𝘓𝘪𝘦𝘵𝘶𝘷𝘰𝘴 𝘪𝘳 𝘓𝘦𝘯𝘬𝘪𝘫𝘰𝘴 𝘱𝘳𝘰𝘨𝘳𝘢𝘮𝘰𝘴 𝘧𝘪𝘯𝘢𝘯𝘴𝘶𝘰𝘫𝘢𝘮𝘢𝘮𝘢𝘴 𝘱𝘳𝘰𝘫𝘦𝘬𝘵𝘢𝘴: „𝘍𝘰𝘳𝘵-𝘶𝘯𝘪𝘰𝘯-𝘓𝘦𝘯𝘬𝘪𝘫𝘰𝘴 𝘪𝘳 𝘓𝘪𝘦𝘵𝘶𝘷𝘰𝘴 𝘧𝘰𝘳𝘵𝘪𝘧𝘪𝘬𝘢𝘤𝘪𝘫𝘶̨ 𝘵𝘪𝘯𝘬𝘭𝘰 𝘪𝘯𝘵𝘦𝘨𝘳𝘢𝘤𝘪𝘫𝘢 𝘳𝘦𝘱𝘳𝘦𝘻𝘦𝘯𝘵𝘢𝘤𝘪𝘯𝘪𝘢𝘮𝘴 𝘵𝘶𝘳𝘪𝘻𝘮𝘰 𝘱𝘳𝘰𝘥𝘶𝘬𝘵𝘢𝘮𝘴 𝘬𝘶𝘳𝘵𝘪“).

23/08/2026

Rugpjūčio 23-ioji visiems laikams Rytų Europos istorijoje įsirašė kaip juodojo kaspino diena. Būtent šią dieną prieš 87-erius metus buvo pasirašytas Ribentropo–Molotovo paktas, kuriuo SSRS ir nacistinė Vokietija pasidalijo įtakų sferas Rytų Europoje. Slaptajame pakto protokole buvo apspręstas ir Baltijos valstybių likimas: į SSRS įtakos sferą turėjo patekti Estija ir Latvija, o Lietuva palikta nacistinei Vokietijai.

1939 m. rugsėjo 20 d., jau po pradėtų nacistinės Vokietijos ir SSRS karinių veiksmų Lenkijoje, nacistinė Vokietija jau buvo parengusi sutartį, pagal kurią Lietuva būtų tapusi Vokietijos protektoratu, tačiau tuo metu SSRS vyriausybė pasiūlė Vokietijos užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui, pasirašusiam minėtąjį paktą, atvykti į Maskvą ir aptarti galimybę dalį SSRS kariuomenės užimtos Lenkijos teritorijos iškeisti į Lietuvą. Rugsėjo 28 d. tarp J. von Ribbentropo ir SSRS užsienio reikalų ministro V. Molotovo pasirašyta oficiali Nacistinės Vokietijos–SSRS draugystės ir sienos sutartis, kurios slaptuoju protokolu pakeistos kai kurios rugpjūčio 23 d. protokolo nuostatos. Pavyzdžiui, šiuo atveju Lietuva perėjo į SSRS įtakos sferą, tačiau sykiu numatyta, jog nacistinei Vokietijai perduodama dalis Lietuvos teritorijos Suvalkijoje. Ilgainiui SSRS Baltijos valstybėms primetė savitarpio pagalbos sutartis ir pradėjo steigti karines bazes jose. 1940 m. birželį SSRS okupavo visas tris Baltijos valstybes. Taip Lietuva, Latvija ir Estija prarado savo valstybingumą pusamžiui.

Visgi, praėjus 50-čiai metų po Ribbentropo–Molotovo pakto pasirašymo, rugpjūčio 23-ioji suteikė naujos vilties okupuotų Baltijos valstybių gyventojams. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo suformuota 620 kilometrų grandinė iš 2 milijonų žmonių, kuria siekta pasauliui parodyti Ribbentropo–Molotovo pakto neteisingumą ir pasmerkti neteisėtą Baltijos valstybių okupaciją bei aneksiją. Gyvoji Baltijos kelio grandinė nusitiesė nuo Gedimino pilies iki ilgojo Hermano bokšto Taline. Taip buvo parodytas trijų Baltijos tautų apsisprendimas ir ryžtas atkurti nepriklausomybę.

Tačiau ar žinojote, o galbūt ir prisimenate, jog 1991 m. rugpjūčio 23 d., Baltijos valstybėms jau švenčiant laisvę ir nepriklausomybę, buvo suorganizuotas Liepsnojantis Baltijos kelias? Šia iniciatyva norėta dar kartą pasmerkti Ribbentropo–Molotovo paktą ir jo sukeltus neigiamus padarinius Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumui bei paremti atkurtų valstybių suverenitetą. Šią iniciatyvą, kaip ir Baltijos kelią, organizavo Lietuvos Sąjūdis, Latvijos liaudies frontas ir Estijos liaudies frontas. Liepsnojančio Baltijos kelio pavadinimas kilo nuo iniciatyvos pobūdžio: palei Vilniaus–Rygos–Talino automagistralę tam tikrais atstumais pavakare buvo uždegti laužai.

Apie Liepsnojančio Baltijos kelio iniciatyvą liudija ir mūsų archyve saugomas plakatas iš Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus dokumentų fondo.
---
Įrašas parengtas remiantis vle.lt ir Angonitos Rupšytės straipsnio „1989 m. rugpjūčio 23 d. – Baltijos kelias“ medžiaga.
---
KRVA. F. 2058, ap. 1, b. 196, l. 26.

14/08/2026

Rugpjūčio 15 d. visas katalikiškasis pasaulis švenčia Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmes. Lietuvoje ši šventė labiau žinoma kaip Žolinė. Tai viena seniausių ir garbingiausių Švč. Mergelei Marijai skirtų liturginių švenčių.

Šios iškilmės ištakos siekia IV a., kai jos buvo pradėtos švęsti Rytų krikščionių tradicijoje, o Vakarų Bažnyčioje šventė paplito VI–VII a. Nors tikėjimas Švč. Mergelės Marijos ėmimu į dangų gyvavo per amžius, 1950 m. lapkričio 1 d. popiežius Pijus XII apaštališkąja konstitucija Munificentissimus Deus iškilmingai paskelbė tikėjimo tiesą, kad Švč. Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus garbę.

Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų slėpinys per šimtmečius įkvėpė ne tik liturgiją bei pamaldumą, bet ir sakralinį meną. Šiai iškilmei buvo dedikuojamos bažnyčios, kuriami altoriai ir paveikslai. Šio slėpinio vaizdavimas yra vienas reikšmingiausių krikščioniškojo meno ikonografijoje – dažniausiai Švč. Mergelė Marija vaizduojama angelų keliama į dangų, o apačioje prie tuščio kapo lieka susirinkę apaštalai. Šis ikonografinis siužetas šimtmečius kartotas altoriuose, paveiksluose, freskose ir skulptūrose, tapdamas neatsiejama katalikiškojo sakralinio paveldo dalimi.

Lietuvoje ši iškilmė glaudžiai susipynusi su liaudies pamaldumu ir žemdirbiškomis tradicijomis. Šią dieną tikintieji į bažnyčias nuo seno neša pašventinti žolynų, javų, daržovių ir gėlių puokštes kaip padėkos už gamtos dovanas ženklą. Pašventinti žolynai buvo parnešami į namus ir saugomi visus metus. Tikėta, kad jie saugo namus nuo nelaimių, o prireikus gali būti naudojami kaip apsaugos ir palaiminimo ženklas žmonėms, gyvuliams ar laukams.

Žolinė per amžius išliko ne tik liturgine iškilme, bet ir gyva tradicija, atsispindinčia mūsų krašto žmonių tikėjime, papročiuose ir sakraliniame pavelde. Minint šią iškilmę, dalijamės XX a. 6–7 dešimtmečių bažnyčių nuotraukomis, kuriose atsiskleidžia Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų slėpinys Kauno arkivyskupijos šventovėse.

13/08/2026

Tęsiame dokumentinių filmų peržiūras archyve, todėl šį mėnesį kviečiame susitikti kino salytėje!

Rugpjūčio 26 d. 15 val. ir 18 val. bus rodomi kūrėjų Audronės Kosciuškienės ir Justino Lingio filmai „Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus“ (2020 m.) ir „Kaunas ir M. K. Čiurlionis“ (2025 m.).

Planuojama vieno seanso trukmė – iki valandos. Kino salytėje yra ribotas vietų skaičius, todėl reikalinga išankstinė žiūrovų registracija.

Registruotis galima tel. nr. +370 631 80177 arba paspaudus nuorodą komentaruose.

10/08/2026

Nuo šiol parodą ,,JULIJA IR ELIZIEJUS DRAUGELIAI. PIRMOJO MARIJAMPOLĖS BURMISTRO GYVENIMO ISTORIJA" galite išvysti Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filiale (Butlerienės g. 9).

🏛️ Parodos lankymas – NEMOKAMAS!
Nemokamos ekskursijos su parodos kuratoriumi: kviečiame iš arčiau susipažinti su paroda ir sudalyvauti ekskursijose su kuratoriumi Rimvydu Urbonavičiumi.
📌 Ekskursijoms būtina išankstinė registracija: 📞 Tel. (0 61) 84 55 09, dalyvių skaičius iki 20 žmonių.

Parodos lankymo laikas (archyvo darbo valandomis):
• I–IV: 8.00–17.00 val.
• V: 8.00–15.45 val.
• Pietų pertrauka: 12.00–12.45 val.
Užsukite ir atskleiskite pirmojo Marijampolės burmistro gyvenimo istoriją! 📜🔎

05/08/2026

Vasaros atokvėpiui dar neapleidžiant, kviečiame susipažinti, kaip vasaros atostogomis ir pramogomis mėgavosi pradžios mokyklų mokiniai prieš beveik 90 metų!

1938 m. birželio 28–liepos 8 d. Kūno kultūros rūmai kartu su Kauno miesto ir Klaipėdos krašto pradžios mokyklomis organizavo mokinių stovyklą, kurią vedė tuometinis švietimo inspektorius Antanas Vokietaitis. Stovykla vyko Giruliuose. Stovyklautojai turėjo laikytis nustatytos dienotvarkės ir saviauklos patarimų. Dienotvarkėje numatytos kasdienės mankštos, prausimaisi, rytmetiniai ir vakariniai patikrinimai, vėliavos kėlimo ceremonijos ir himno giedojimas, maldos, pusryčiai, pietūs ir vakarienė, būrelių užsiėmimai, maudynės Baltijos jūroje ir susibūrimai prie laužo. Stovyklautojai taip pat dalyvavo ekskursijose po Klaipėdą ir Nidą, kurių metu pagerbė žuvusiuosius šaulius pamaldose ir kapuose, aplankė Klaipėdos švyturį ir uostą, plaukė garlaiviu po Baltijos jūrą bei tyrinėjo Nidos apylinkes ir lankėsi sklandymo mokykloje. Paskutinę stovyklos dieną stovyklaujantiems mokiniams buvo iškilmingai įteikti Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejiniai ženkleliai, o klaipėdiškiams mokiniams įteiktos iš Kauno atvežtos knygos.

Inspektoriaus teigimu, stovykla laikytina nusisekusia, nes „oras pasitaikė gražus, mokiniai žaidė, sportavo, maudėsi, ekskursavo ir visi buvo sveiki, linksmi ir gražiai, draugiškai gyveno“. Stovykloje iš viso dalyvavo 108 moksleiviai.

Stovyklos atgarsiai moksleivius lydėjo dar ilgai. Stovyklos organizatoriai vėliau paskelbė mokinių kelionių dienoraščių konkursą, kurio metu moksleiviai galėjo dalytis savo kelionių įspūdžiais, aprašyti labiausiai įsiminusius nuotykius.

Mokinių dienoraščiams ir išrašams įvertinti buvo sudaryta komisija, kuri susidėjo iš Girulių stovyklos viršininko Antano Vokietaičio, stovyklavusių Kauno miesto pradžios mokyklų mokytojų Jurgio Milerio ir Zenono Ašoklio. 1938 m. gruodžio 23 d. Jablonskio pradžios mokykloje buvo svarstomos premijos už pateiktus moksleivių dienoraščius bei jų išrašus. Buvo skiriamos I-V laipsnio piniginės premijos (nuo 3 iki 20 litų). Iš viso apdovanoti šeši stovykloje dalyvavę moksleiviai. Vieni stovyklautojai teikė beletrizuotus kelionių aprašymus, o kiti – atpasakojamojo pobūdžio.

Šiandien dalijamės Kauno J. Damijonaičio mokyklos šeštos klasės mokinio Jurgio Raslano kelionės dienoraščiu, už kurį jam buvo paskirta V laipsnio (3 litų) premija. Savo dienoraštyje J. Raslanas nuosekliai aprašė stovyklos kasdienybę, užsiėmimus ir ekskursijas. Belieka tik pasmalsauti – o kaip pažintį su mūsų pajūriu aprašytų dabartiniai moksleiviai?