Ankstyvas rytas, kai pabundi nuo paukščių čiulbėjimo, neskubėdamas išgeri kavos puodelį lauke, eini į tvartą surinkti vištų kiaušinių. Prieš pora metų įsigijome savo vaikystės kaimą - pusę trobos pušynėlyje, kur auga plukės. Grožėjomės grožėjomis tomis gėlėmis, vieną kitą kadrą padarėme ir kažkaip savaime mūsų kaimas tapo kaimu tarp plukių.
Čia prabėgo mano vaikystė iki mokyklos, o mokyklos laikai
s - visos atostogos. Vėliau atėjo Elzės eilė karstytis medžiais, rinkti kiaušinius ir maitinti uodus. Kiek kartų eita keliuku už pušyno su viltimi, kad tuoj tuoj už posūkio pasirodys tėvai! Laikai, kai nebuvo interneto, mobiliųjų ir buvo galima dienų dienas nieko neveikti! Rinkti ir džiovinti gėles herbariumui, suptis ant senelio darytų sūpynių, atsigulus po kriauše skaityti knygas... Aišku, jei tuo metu nereikdavo laistyti daržų ar grėbti šieno. Bet seneliai mane (vėliau ir Elzę) lepino - keldavausi ne anksčiau pirmos valandos, o sunkiausias darbas būdavo išluoti ar išplauti vieną trobos galą - kambarį ir virtuvę. Dabar gerokai sumažėję, nepyktume, jei būtų ir daugiau erdvės. Visad labai norėjom išsaugoti šią sodybą - ne vieta ir ne namo grožis mums svarbiausia - svarbiausia atmintis. Atrodo, kad seneliai ten su mumis kartu ir džiaugiasi, matydami, kaip stengiamės kiek įmanoma, palikti
autentišką aplinką. Norime pasidalinti savo įspūdžiais ir gyvenimo kaime akimirkomis, gal ir jums jos bus įdomios.