10/01/2026
Ir vėl nuostabi žiema aplankė mūsų sodybas. Bet laikas nestovi vietoje, kai kurios sodybos ištuštėjo. Jų vietoje lieka aukšti ir seni medžiai, primenantys, kad viskas yra laikina.
Aplinkinio pasaulio tvarkymas, perdarymas, dažnai įtraukia žmones į nesustojamą rutinos verpetą. Bet tuomet žmogus neberanda laiko sau, savo vidiniam pasauliui.
Didelis iškritusio sniego kiekis sulėtina žmones. Ir tai ne atsitiktinumas. Mūsų skubėjimas, bėgimas gyvenimo paviršiumi yra stabdomas, kad mažintume tempą ir rastume ramybės. Kad galėtume dažniau bendrauti su artimaisiais, kad galėtume atsigręžti į save, į savo mintis ir jausmus.
Vidinio pasaulio pažinimui taip pat reikalingas laikas. O jei to padaryti nepavyksta, kartais pagalbą atsiunčia gražuolė žiema. Apsnigti laukai ir keliai. Argi tai ne puikus metas grožėtis aplinka ir atrasti laiko kitoms gyvenimo vertybėms?
Once again, a wonderful winter has visited our homesteads. But time does not stand still, and some farms have been abandoned. In their place remain tall, old trees, reminding us that everything is temporary.
Organizing and remaking the world around us often involves people in a never-ending whirlwind of routine.
But then people no longer find time for themselves, for their inner world.
The large amount of snow that has fallen slows people down. And this is no coincidence. Our haste, our running on the surface of life, is slowed down so that we can slow down and find peace. So that we can communicate more often with our loved ones, so that we can turn to ourselves, to our thoughts and feelings.
It also takes time to get to know our inner world. And if we fail to do so, sometimes beautiful winter comes to our aid. Snow-covered fields and roads. Isn't this a wonderful time to admire the surroundings and find time for other values in life?
