Vilma Paulikaitė photography

30/08/2026

Su Jovita sutikom pirmuosius tos dienos saulės spindulius ir tuo pačiu ji pasidalino savo kiekvieno ryto malda (kitoje fotografijoje parašyta). Apskritai toks gražus pasidalijimas buvo iš Jovitos gyvenimiškos patirties suvokimų, kad grįžau namo įkvėpta. 🌸

Bet dar, nuoširdžiai sakant, gal iš savos pusės kiek nedrąsiai kviečiau į patyrimą, vėliau dar pastebėjau save, kaip visgi daugiau jaudinausi, o kai neišleidžiu to jaudulio, sunkiau įsiliet į pasitikėjimą kūryboje. Tai leidžiu sau ir čia pabūt nedrąsia. Nes su kiekvienu fotografiniu patyrimu ir aš išsinešu prisiminimą jausmo, kurį patyriau. Ir už tai esu dėkinga. Nes su kiekvienu patyrimu, susipažinimu, aš ir pati save plečiu, jaučiuosi arčiau savęs. 🫶

Bet ir su didesniu jauduliu mano širdyje sukūrėm gražių fotografinių paveikslų - Jovita su chalatėliu laukuose pasitinka ryto šviesą. O ir malda čia kaip tik ir man kaip priminimas, kad leisti sau jausti atvirą širdį, nebijot jos rodyt ir žavėtis stebuklais, magija, kurią regiu kurdama. 🫶✨️✨️✨️

Ačiū, Jovita, kad leidaisi su manimi į patirtį ir įkvėpei savo gyvenimo įžvalgomis. 🩷

27/08/2026

Vis kartoju sau, kai būna sunku: "aš esu šalia". Ir tuos pačius žodžius kartoju savo vaikučiui, kai jį aplanko įvairios emocijos: "aš esu čia, šalia". Ir tik tiek pakanka, kad galėtum išbūti, išjausti. Tik būti šalia. Visų pirmiausia, šalia savęs. Manau, kad labai labai verta save apkabint. Ir apkabinti tada, kai liūdna, kai skauda, kai pikta, kai nedrąsu ir taip pat apkabint, kai gera, kai širdis kupina dėkingumo, kai myli, kai džiaugiesi. Manau, kad labai labai verta būti šalia savęs ir vis priminti sau tai. Vis pasakyti, kad myliu save, kad pasitikiu savimi, kad esu čia, kad ir kas nutiktų. Savęs apkabinimai gydo labiausiai! Surasti savy saugumą, surasti savy meilę, šilumą, palaikymą yra magiška. O tai suradus supranti, kad visas šis Šaltinis visada buvo, yra ir bus SAVYJE. 🫶✨️

10/08/2026

kai jau aguonų laukuose beveik neliko, Kristina žydėjo juose! ❤️

06/08/2026

Tąryt žadėjo prognozės mums ankstų saulėtą rytą, bet gavom mistiškiau - rūke pasislėpusį horizontą. Tai ir jautėmės abi kitam pasaulėly - tarp didelių medžių, tankiose žolėse, tirštame rūke ir mintys apie nežinomybę, kūrybą. Bendraudamos palietėm svarbiausią temą - santykį su savimi. Išėjau nešina priminimų apie tai, kad atveriant pirmiausiai sau širdį, kitiems ją parodyt nebebaisu. Palaikymas jau čia - savyje. Ir kokie esam skirtingi, bet neatskiri - susiję su visa žmonija, su gamta, su visu kosmosu. Būti ARČIAU SAVĘS yra drąsiausias žingsnis, kurį galime žengti kiekvieną akimirką. 🤍🤍🤍
Ačiū, Kristina, kad esi arčiau savęs. ❤️

05/08/2026

kartu žydėt 🤍

28/07/2026

Esu, patiriu, jaučiu. Dabar toks stiprus laikotarpis, kai taip atsisuku tiesiai į savo patyrimą, į savo jausmą, į tą darbartį, kurioje esu. Ir mokausi. Mokausi būti su savimi, apglėbt save, palaikyt, leist jausmui pereit per mane. Mano užtvankos griūna, upė vis labiau teka, teka, teka. Nebenoriu slėptis, nebenoriu slėpti savęs. Nebebėgu. Sustoju. O sustojus - esu, patiriu, jaučiu. 🫶

23/06/2026

09/06/2026

🤍