13/08/2019
Na, kaip mėgstu dažnai sakyti - jau kai tikrai myli - tai ir nepaslėpsi, neužklosi, neatiduosi, nu matos ir gana. :)
Na, o kai va tokių daug mylinčių širdžių nepatingi vietoj šiltos lovos lysti į naktinį Vilnių, tai ir tikėkis , žmogau, kažko ypatingo!
O viskas vyko taip. Būna vieni žmonės ilgai planuoja ir nesusiplanuoja, o būna žmonių ir tokių - 15h žinutė nuo fotografės: šiandien naktį darom fotosesiją ten ir ten? Darom. Greituoju būdu susidėliojom rūbus,daiktus, kėdes (??) ir visa kita ko gali prireikti bei kantriai laukėm sutemų. Nors važiavom su pirmine idėja stipriai sušlapti, sušalti ir kažką būtinai pasitempti įgyvendinant numatytas pozas, beeeet, gavosi viskas atvirkščiai (!!!) Atradom vietas ne pagal planą, o šiltas ir mielas apšvietimas nuo visų miesto lempučių ir švieselių padiktavo savo sprendimus. Beliko tik uždegti žvakes ir mėgautis tomis akimirkomis, šiltu mylimojo glėbiu, švelniais bučiniais ir užburiančiu akių kontaktu. Viskas taip sava ir tikra. Paprasta. Pažįstama. Jautru ir ramu iki širdies gelmių.Tarytum savotiška meditacija ir ypatingas susikaupimas prieš didžiąją dieną.
Ar galima nuotrauką aprašyti žodžiais, ypač, kai kartais jų stinga? Tiesiog reikia pasikliauti tai ką jauti. Nes kai myli - tai nepaslėpsi, neužklosi, neatiduosi - matos ir gana.
